Umberto Eco “Nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas“

Na, žadėjau įdėti šitą tekstuką, jei kam įdomu pasiskaitykit. (Ugnė)

Umberto Eco

Prieš dešimtmetį įvairiose pasaulio vietose Umberto Eco skaitė vieną ir tą pačią paskaitą, kurioje išsakė, ką galvoja apie plintantį internetą ir info-optimizmą, svarstė, ar jis pakeis bendrą kultūros pobūdį ir kokios filosofinės problemos gali iškilti tokiems pokyčiams vykstant.

Bibliofilas Umberto Eco (jo biblioteką sudaro ~50000 tomų) vs. internetas: paskaitos versija, skaityta 1998-05-20, Maskvoje.

Platono dialogo „Faidras“ pabaigoje yra toks pavyzdys: Hermis, numanomas rašto išradėjas, demonstruoja faraonui Tamuzui išradimą, padėsiantį žmonėms prisiminti tai, kas priešingu atveju išnyktų užmarštyje. Faraonas nenudžiunga ir taria: „Išmintingasis Teuthai! Atmintis – nuostabi dovana, ją reikia nuolat palaikyti. Dėl tavo išradimo žmonių atmintis pages. Jie atsimins ne savo vidinėmis pastangomis, o naudodamiesi išorine parama“. Sutikime su šiuo faraonu. Raštas, kaip bet kuri nauja techninė pagalba, silpnina žmogaus jėgas. Šitaip automobilis kenkia sugebėjimui vaikščioti. Raštas pavojingas, nes silpnina proto galią, siūlydamas žmonėms suakmenėjusią sielą, proto karikatūrą, mineralinę atmintį. Platonas, žinoma, ironizuoja. Jis pateikia argumentą prieš raštą, tačiau įdeda jį į nieko nerašiusio Sokrato lūpas. Būtent dėl to, kad nieko nepublikavo, Sokratas akademine prasme pralaimėjo.

Mūsų laikais minėta rašto problema nieko nejaudina dėl dviejų paprastų priežasčių. Pirmiausia, mes žinome, kad knyga nėra būdas pasisavinti svetimą protą, priešingai, knygos – tai mašinos, skirtos savo paties naujoms mintims provokuoti, ir tik rašto išradimas suteikia galimybę išsaugoti tokį spontaniškos atminties šedevrą, kaip Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Antra, jei kažkada žmonės atmintį treniravo saugoti faktams, tai išradus raštą ji pradėta treniruoti tam, kad joje būtų saugomos knygos. Knygos grūdina atmintį, o ne užliūliuoja ją. Faraonas išreiškė amžiną baimę, baimę, jog nauja technika panaikins arba sugriaus kažką gero, vaisingo, savaime vertingo ir dvasingo. Faraonas tarsi iš pradžių parodė į rašmenis, paskui į idealų žmogiškos atminties simbolį ir tarė: „Šitai (rašmenys) nužudys tai (atmintį)“. Hugo „Paryžiaus katedroje“ Klodas Frolo iš pradžių rodo į knygą (tuomet knygos buvo ką tik pradėtos spausdinti), paskui į savo katedrą ir sako: „Šitai nužudys tai“.

Romano veiksmas vyksta XV amžiuje: spauda ką tik išrasta. Iki tol rankraščiai buvo skirti tik neskaitlingam elitui. Mokyti mases Biblijos turinio, Kristaus ir šventųjų gyvenimų, moralinių principų ir net savo pačių tautos istorijos, taip pat geografijos, gamtotyros, tolimų šalių gamtos ir žolių bei akmenų savybių pažinimo – visas šis darbas atiteko katedros freskoms ir statuloms. Viduramžių katedra buvo tarsi nuolatinė nesikeičianti televizijos programa, teikusi liaudžiai viską, kas būtina tiek kasdieniam, tiek pomirtiniam gyvenimui. Knygos savo ruožtu atitraukdavo nuo pamatinių vertybių, skatindavo informuotumo iliuziją, laisvą Švento Rašto aiškinimą ir nesveiką smalsumą.

Pasak Marshallo McLuhano knygos „Gutenbergo galaktika“ (1962), po spaudos išradimo įsivyravo linijinis mąstymo tipas, tačiau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos dėl televizijos ir kitų elektroninių priemonių vaizdinių jį pakeitė globalesnis suvokimas – hipercepcija. Ir jei ne McLuhanas, tai jo skaitytojai tarsi badė pirštu į Manheteno diskoteką, o paskui į knygą, sakydami: „Šitai nužudys tai“. Masinės medijos gana greitai nustatė, kad mūsų civilizacija tampa image-oriented, orientuota į regimuosius vaizdus, vedusius į raštingumo smukimą.

Pridursiu, jog masinės medijos iškėlė ant skydo šį literatūros nuopuolį kaip tik tuomet, kai į pasaulinę sceną įžengė kompiuteriai. Žinoma, kompiuteris yra vaizdinių gamybos ir perdirbimo įrankis, ir taip pat aišku, kad jo instrukcijos mus pasiekia neišvengiamos ikonėlės pavidalu. Tačiau žinoma ir tai, kad senieji kompiuteriai gimė kaip rašymo įnagiai. Ekranu slinkdavo žodžiai ir eilutės, o vartotojas turėdavo skaityti. Naująją vaikų kartą kompiuteriai išmokė skaityti beprotišku greičiu, šiandieninis paauglys skaito greičiau nei universiteto profesorius, tiksliau, universiteto profesorius skaito lėčiau nei paauglys. Paaugliai, programuojantys savo kompiuteriais, privalo išmanyti logines procedūras ir algoritmus, taip pat rinkti žodžius ir skaičius – beje, labai greitai. Šia prasme kompiuteris gražina žmones į Gutenbergo galaktiką, ir tas, kas naktimis ganosi internete ir plepa pokalbių kanaluose, turi reikalo su žodžiais. Jei teleekranas – langas į pasaulį apsireiškiantį vaizdiniais, tai monitorius – ideali knyga, kurioje pasaulis išreikštas žodžiais ir sudalintas į puslapius.

Tradicinis kompiuteris siūlė linijinę rašytinę komunikaciją, jis buvo greitai ekranu slenkanti knyga. Dabar atsirado hipertekstai. Knyga skaitoma iš kairės į dešinę, arba iš dešinės į kairę, arba iš viršaus į apačią, priklausomai nuo mūsų. Tačiau bet kuriuo atveju – tai darbas fizine prasme, knygą tenka vartyti. O hipertekstas – tai daugiamatis tinklas, kurio bet kuris taškas čia susietas su bet kuriuo tašku bet kur. Taigi mes pasiekėme „žudymų istorijos“ pabaigą – „šitai nužudys tai“ ir t. t. Šiandien realu, kad kompaktinis diskas pakeis knygą. O atsižvelgiant į tai, kad kompaktinis diskas yra multimedija, nebereikalingos taps ir videokasetės ir daug kas kito.

Tai ne mokslinė fantastika. Patyrinėkim knygos ir hiperteksto konfliktą atsižvelgdami į dilemą, kurią aš tik ką apibūdinau, – vizualinės ir raidinės komunikacijos kovą. Nors šradus spaudą informacija perteikdavo ne tik knygos, bet ir tapyba, graviūra, žodinis mokymas, vis dėlto knygos tapo mokslinių duomenų, drauge ir šiuolaikinės istorijos naujienų, perdavimo baze. Knygos buvo optimali materija. Tobulėjant masinėms medijoms, nuo kino iki televizijos, šis tas pakito. Neseniai vienintelis būdas mokytis kalbų, be kelionių, buvo vadovėliai. O dabar vaikai dažnai mokosi kalbų iš plokštelių, žiūrėdami filmus ta kalba, tyrinėja užrašus ant pakuočių. Taip pat ir su geografija. Man vaikystėje apie egzotiškas šalis papasakodavo Jules’is Verne‘as. Mano vaikai, tebebūdami maži, jau žinojo daugiau už mane – iš televizijos ir kino. Filmai gali puikiai išmokyti senovės Romos istorijos. Reikia tik išsirinkti tuos, kurie nemeluoja. Holivudo klaida ne ta, kad mums vietoj Tacito ir Gibbono jis pakiša filmus, o ta, kad šitie filmai – kičinės, saldžios Tacito ir Gibbono versijos. Geras mokslo populiarinimo filmas, jau nekalbant apie kompaktinį diską, genetiką išdėstys geriau nei vadovėlis. Taip daugybė masinių medijų prisideda prie kultūrinos darbo. Kultūra, ieškodama gyvesnių kelių, turi išnaudoti visas masinių medijų galimybes. Būtina lavinanti prieiga, gerai apgalvota atsižvelgiant į atsakomybę ir užduotis. Kalboms labiau tinka kasetė nei vadovėlis. Šopenas kompaktiniame diske su komentarais padės susivokti muzikoje, ir nėra ko jaudintis, ar žmonės pirks penkiatomes muzikines enciklopedijas. Problemą reikia formuluoti kitaip. Nedera supriešinti vizualinės ir verbalinės komunikacijos, reikia tobulinti jas abi. Viduramžiais vizualinė komunikacija liaudžiai buvo svarbesnė nei raštas. Vizualinė Šartro katedra savo kultūriniu užpildu nė kiek ne blogesnė už rašytinį pasaulio įvaizdį. Katedra buvo savo laikmečio televizija. Skirtumas tas, kad pagrindinis šių viduramžiškų televizijos programų redaktorius mėgo skaityti geras knygas, turėjo puikią fantaziją ir dirbo visuomenės labui – ar bent jau nuoširdžiai taip manė.

Problemos esama kitur. Vizualinės komunikacijos turi gyvuoti kartu su verbalinėmis, pirmiausia su rašytinėmis. Ir ne be priežasties.

Semiotikai ir logikai įdėjo daugybę pastangų aprašinėdami skirtumą tarp išraiškų „vaikas“, „kažkoks vaikas“, „vienas vaikas“, „tas vaikas“, „vaikai“, „vaikystė“, „visi vaikai“. Šie skirtumai ne itin leidžiasi atvaizduojami vizualiniai, tačiau meno kalbose yra itin svarbūs, kaip ir klausimas apie paveikslą, vaizduojantį mums nepažįstamą moterį. Kas tai? „Moters portretas“? „Moters atvaizdas“? „Moters pavyzdys“? Ar tapytas frazės „priešais mane moteris, ji žiūri į mane“ analogas?

Plakate arba albume rašytinio pranešimo kaimynystė pirmiausia padeda suprasti prasmę arba ją paneigti. Paimkime retorinę figūrą exemplus. Aristotelis skyrė jai įdomiausius puslapius. Geriausias įtikinėjimo būdas – veikti indukcijos būdu, tai yra pateikti daugybę atvejų, kad susidarytų įspūdis, jog jie sudaro taisyklę. Tarkime, aš noriu įrodyti, jog šunys yra draugiški ir myli savo šeimininkus. Pateikiu daugybę atvejų, patvirtinančių šunų draugiškumą ir naudingumą, tuo pačiu įteigdamas, kad visi šunys draugiški ir naudingi. O dabar tarkime, kad aš noriu jus įtikinti šunų pavojingumu. Padarysiu tai, pasitelkdamas exemplus, kaip vienas šuo mirtinai sukandžiojo savo šeimininką. Kaip suprantate patys, vienas atvejis nieko neįrodo. Tačiau, kadangi pavyzdys gąsdinantis, aš sukuriu jums įspūdį, kad šunys gali būti nedraugiški. O vos jus tuo įtikinęs, aš išvesiu bendrąją taisyklę iš vieno atvejo: šunimis pasitikėti negalima. Naudodamas exemplus aš nuslydau nuo vieno šuns aprašymo prie šunų apskritai aprašymo.

Jei jūsų protas kritinis, o aš tikiuosi, kad jis toks, jūs susigaudysite, kad aš iškraipiau verbalinę išraišką „vienas šuo buvo blogas“ performuluodamas ją į „šunys – blogi“.

Tačiau jei pavyzdžiai vizualiniai, o ne verbaliniai, mūsų protas pakliūva į keblią padėtį. Jei aš pateiksiu atvaizdą šuns, kandžiojančio savo šeimininką, – kaip jūs atskirsite dalį nuo bendrybės?

Atvaizdai turi „platonišką jėgą“, jie dalines idėjas paverčia bendrosiomis. Štai taip vizualinė komunikacija sustiprina įtikinėjimo strategiją, kuri kitais atvejais būtų abejotina. Skaitydamas laikraštyje, jog „toks ir anoks“ skelbia: „X į prezidentus!“, aš suprantu, jog išsakoma „tokio ir anokio“ nuomonė.

Tačiau jei televizoriuje kažkoks nepažįstamas man veidas agituoja: „X į prezidentus!“, individo valia suvokiama kaip bendrosios valios sankaupa. Man dažnai atrodo, jog artimiausioje ateityje mūsų visuomenė suskils, o gal jau suskilo į dvi klases: tuos, kurie žiūri tik televizorių, tai yra gauna išbaigtus pasaulio atvaizdus ir sampratas, be teisės kritiškai atsirinkti gaunamą informaciją, ir tuos, kurie žiūri į kompiuterio ekraną, tai yra, pajėgius atrinkti ir apdirbti informaciją. Tuo pačiu prasideda kultūrų išsiskyrimas, egzistavęs viduramžiais: tarp tų, kas galėjo skaityti rankraščius, vadinasi, kritiškai apmąstyti religinius, filosofinius ir mokslinius klausimus, ir tų, kurie buvo auklėjami vien tik atvaizdų, jų kūrėjų jau atrinktų ir apdirbtų, katedroje. Tema fantastui! Ateities amžius, kuriame proletarinė dauguma naudojasi tik regimąja komunikacija, o šią komunikaciją planuoja kompiuterinis literatūrinis elitas.

Tačiau atidėkime proletarų klausimą, nes mes su jumis priklausome tai „aristokratijai“, ir grįžkime prie kompiuterio ir knygos priešpriešos.

Knygos skirstomos į dvi kategorijas: knyga skaitymui ir knyga-žinynas. Knyga skaitymui – o tai gali būti bet kas: romanas, filosofinis traktatas, sociologinis tyrimas – skaitoma „istorijos plėtojimo“ principu: pirmajame puslapyje sakoma, jog įvykdyta žmogžudystė, istorija plėtojama, kol galiausiai paskutiniame puslapyje paaiškėja, kad žudikas, kaip visuomet, buvo liokajus. Baigėsi knyga – baigtas jūsų skaitymas. Autorius nori, kad jūs pradėtumėte nuo pirmojo puslapio, tyrinėtumėte klausimus, kuriuos jis jums siūlo, o paskui jis pateiks jums išvadą. Tarp nenormaliųjų, ne taip skaitančiųjų knygas, yra universitetų profesoriai. Įsivaizduokime, jog tyrinėtojas nagrinėja Jeruzalės temą Tomo Akviniečio kūrybiniame palikime. Tuomet jis vartys tūkstančius puslapių, kreipdamas dėmesį tik į tas vietas, kur minimas žodis „Jeruzalė“. Arba štai dar vienas geras užsiėmimas – tyrinėti jungtuko „ir“ vartojimą Biblijoje. Tačiau nespecialistui tokie skaitymo būdai pasirodys labai nuobodūs.

Tačiau taip pat yra knygos konsultacijai – žinynai, enciklopedijos. Tokias knygas geriausia kartą perskaityti nuo pradžios iki galo, o paskui, jau žinant turinį, skaityti kiekvieną pastraipą atskirai. Enciklopedijos sumanytos sporadiškam ir niekuomet linijiniam skaitymui. Žmogus, perskaitęs enciklopediją nuo pradžios iki pabaigos, jau yra pasirengęs psichiatrinei ligoninei. Žmonės atsiverčia enciklopedijas tam, kad sužinotų kada gyveno Napoleonas ir kokia ciano vandenilio rūgšties formulė.

Universitetų profesoriai skaito enciklopedijas itin rafinuotu būdu. Tarkime, man reikia pažiūrėti, ar galėjo Napoleonas susitikti su Kantu. Imu tomus su raidėmis „N“ ir „K“, matau, jog Napoleono gyvenimo metai – 1769–1821, o Kanto – 1724–1804. 1804-aisiais Napoleonas jau buvo imperatorius, vadinasi negalime atmesti galimybės, kad jie galėjo susitikti. Veikiausiai tai bandysiu sužinoti straipsnyje „Kantas“, nes Napoleonas savo gyvenime matė tiek žmonių, kad susitikimas su Kantu trumpame straipsnyje galėjo likti ir nepaminėtas. O štai jei Kantas buvo susitikęs su Napoleonu, straipsnyje apie jį šis faktas gali būti minimas. Trumpai tariant, man prireiks landžioti po lentynas, atlikti fizinį darbą (būtent dėl to universitetų profesoriai atrodo tokie sukriošę). Kai, tuo tarpu, hipertekstas šį darbą padės atlikti per keletą minučių ar net sekundžių.

Keli ar net vienas kompaktinis diskas gali sutalpinti visą „Britannicą“, beje, juo naudotis bus daug patogiau. Lentynos, užverstos enciklopedijomis, kaip mano namuose, netrukus ims tuštėti, ir aš nematau priežasties gedėti visų šių išnykusių tomų.

Tikra nelaimė ne tai, kad žmogus negali nusipirkti enciklopedijos. Galbūt tam jis turi pakankamai pinigų, tačiau niekuomet neturės tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti butą, kuriame galėtų enciklopedijas susidėti! Pabandykite padovanoti „Britannicą“ japonui. Kur jam ją dėti?

Hipertekstinis diskas išstums knygą-žinyną. Bet ar jis išstums knygą, skirtą skaitymui? Šį klausimą galima performuluoti į du atskirus klausimus. Pirmasis: ar gali elektroninė laikmena pakeisti knygą, skirtą skaitymui, ir antrasis: ar gali multimedijinė plokštelė pakeisti pačią skaitymui skirto kūrinio prigimtį?

Pirmiausia atsakykime į pirmąjį klausimą.

Knyga nemirs, knyga išliks būtina – pagaliau aš tai skelbiu. Beje, ne tik grožinė literatūra, bet ir visa, kam reikalingas neskubus, mąslus skaitymas, tai yra ne tik pati informacija, bet ir jos apmąstymas. Skaityti ekrane – tai visai ne tas pats, kaip skaityti puslapyje. Pagalvokite, kaip jūs patys susipažįstate su nauja kompiuterine programa. Nors paprastai bet kuri programa geba parodyti ekrane visas reikalingas instrukcijas, vartotojai perka knygą-vadovėlį ar bent jau atsispausdina instrukcijas. (Palikime nuošalyje tą problemą, kad kompiuterinius helpus dažniausiai rašo idiotai, o vadovėlius – labai talentingi žmonės).

Kompiuteriai pajėgia skleisti naujas raštingumo formas, tačiau jie nėra pajėgūs tenkinti tų intelektualinių poreikių, kuriuos patys ir stimuliuoja. Kai apima gera nuotaika, imu svajoti apie naują kartą, kuri įpras skaityti ekrane ir savavališkai pradės ieškoti naujų, patrauklesnių skaitymo būdų.

Simpoziume apie knygos ateitį, vykusiame San Marine, Régis Debray kalbėjo, jog senovės žydų kultūra rėmėsi knyga todėl, kad senovės žydai buvo klajokliai. Tai labai svarbus pastebėjimas. Egiptiečiai galėjo išraižyti savo istoriją obeliskuose. Mozė to negalėjo. Tas, kas nori pereiti Raudonąją jūrą, savo istoriją gali pasiimti ritinėlių, bet jokiu būdu ne obelisko pavidalu. Kita klajokliška civilizacija, arabų, taip pat rėmėsi knyga ir taip pat teikė pirmenybę rašmenims paveikslų atžvilgiu.

Knyga turi dar vieną privalumą prieš kompiuterį. Net atspausdinta ant dabartinio rūgštimi apdirbto popieriaus, išliekančio ne daugiau 70 metų, knyga yra patvaresnė už magnetinę juostą, ji gyvena ilgiau. Nes ji nepriklauso nuo elektros laukų ir trumpųjų jungimų. Popierinė knyga vis dar yra pigiausias ir patogiausias, mažiausiai sąnaudų reikalaujantis informacijos perdavimo būdas. Kompiuterinė informacija užbėga į priekį, o knyga keliauja kartu su mumis, mums patogiu greičiu. Net išmesti į negyvenamą salą, kur nėra elektros rozetės, galėtume skaityti knygą, bet negalėtume naudotis kompiuteriu. Knygą galimą skaityti jojant kupranugariu, drybsant vonioje, mylintis…

Hipertekstualioje raiškoje net detektyvas gali turėti atvirą struktūrą ir skaitytojas pats gali spręsti, ar žudikas bus liokajus, ar kas kitas, o galbūt pats nusikaltimo tyrėjas.

Ši idėja nėra nauja. Dar iki kompiuterio išradimo poetai ir rašytojai svajojo apie visiškai atvirą tekstą, kurį patys skaitytojai galėtų perrašyti kaip tik panorėję, begalę kartų. Tokia buvo Mallarmé idėja. Joyce‘as sumanė „Finegano budynes“, svajodamas apie idealų skaitytoją, kankinamą „nemigos“. Maxas Saporta šeštajame dešimtmetyje publikavo romaną, kurio puslapius sumaišius galima gauti skirtingus siužetus. Nanni Balestrini savo haiku sudėjo į vieną iš pačių pirmųjų kompiuterių strofų seriją ir kompiuteris produkuodavo daugybę eilėraščių. Raymond’as Queneau sukūrė kompiuterinį algoritmą, kurio dėka tapo įmanoma gauti begalinį skaičių eilėraščių su begaliniu skaičiumi eilučių variantų. Daugybė šiuolaikinių muzikantų daro analogiškus bandymus su muzika.

Teksto prigimties keitimo problema savo ruožtu suskyla į dar dvi problemas. Pirmoji – tai fizinio teksto perkėlimo idėja. Tekstas, kurį galima perkelti, sukelia visiškos laisvės įspūdį, tačiau tai tik įspūdis, tik laisvės iliuzija. Vienintelė mašina, gebanti sukurti tikrai begalinį tekstų skaičių, buvo sukurta prieš tūkstantmečius, tai – alfabetas. Baigtinis raidžių skaičius sukuria milijardus tekstų. Tekstas – stimulas, kaip medžiagą mums duodantis ne raides, ne žodžius, o iš anksto paruoštas žodžių sekas. Arba ištisus puslapius, tačiau taip nesuteikia mums visiškos laisvės. Mes tegalime šiapus teksto ribų kilnoti baigtinį ruošinių kiekį. Tačiau aš, kaip skaitytojas, turiu visišką laisvę mėgautis tradiciniu detektyvu, naudodamas ne tik numatytą liūdną baigtį. Aš imu romaną, kuriame jis ir ji mirė ir esu laisvas arba apverkti jų galą, arba susigalvoti pabaigą, kurioje jie gyveno ilgai ir laimingai. Todėl man, kaip skaitytojui, geriau turėti užbaigtą tekstą, kurį galiu perkūrinėti ilgus metus, nei tekstą-konstruktorių, su kuriuo galiu atlikti tik tam tikras manipuliacijas.

Ši perspektyva veda mus prie kitos problemos: tekstas, fiziškai užbaigtas ir apribotas, gali būti interpretuojamas begale būdų, ar, sakykime, labai daug būdų, tačiau ne bet kuriuo būdu. Tačiau apie šį aspektą aš jau kalbėjau ir dabar mes jo nenagrinėsime.

Grįžkime prie hiperteksto. Mano manymu, yra trijų skirtingų rūšių hipertekstai. Tačiau norint pradėti šią kalbą, reikia atriboti „teksto“ sampratą nuo „sistemos“ sampratos.

„Sistema“, šiuo atveju lingvistinė, tai galimybių, esančių tam tikroje natūralioje kalboje, suma. Kiekvienas lingvistinis vienetas gali būti interpretuojamas remiantis kitu lingvistiniu ar semiotiniu vienetu, žodį gali išreikšti jo apibrėžimas, atvejį – pavyzdys, gamtinę rūšį – jos atvaizdas, ir taip toliau. Sistemos veikiausiai yra baigtinės. Tačiau jos – beribės. Spiralinis judėjimas gali vykti ad infinitum, be galo. Be abejo, tokiu atveju visos knygos ištraukiamos iš gero žodyno ir geros gramatikos. Teisingai naudodami Websterio žodyną, jūs galite parašyti tiek „Prarastąjį rojų“, tiek „Ulisą“.

Be abejo, taip sumanytas hipertekstas gali paversti bet kurį skaitytoją autoriumi. Jei vieną ir ta pačią hipertekstinę sistemą duotume Šekspyrui ir moksleiviui, jie turės visiškai vienodus šansus parašyti „Romeo ir Džiuljetą“. Tačiau tekstai – tai ne enciklopedinės ir ne lingvistinės sistemos. Tekstai susiaurina begalines ar neapibrėžtas sistemų galimybes ir sukuria uždarą universumą. Knyga „Finegano budynės“, žinoma, atvira interpretacijai, tačiau iš jos jokiu būdu neįmanoma ištraukti Fermat teoremos ar pilnos Woody Aleno filmografijos. Tai atrodo truizmas, tačiau kertinė neatsakingų dekonstruktyvistų klaida buvo tikėjimas, kad su tekstu galima daryti viską, kas tik šaus į galvą. Tai baisi kvailystė. Tekstinis hipertekstas yra baigtinis ir ribotas, nors ir atviras begalinėms tekstinėms interpretacijoms. Hipertekstas labai parankus darbui su sistemomis, t. y. su tomis knygomis, kurios skirtos konsultacijai, tačiau jis negali dirbti su tekstais, t. y. su knygomis, skirtomis skaitymui. Sistemos yra ribotos, tačiau begalinės. Tekstai – riboti ir baigtiniai, nors interpretacijų gali būti be galo daug. Esama ir trečio varianto. Įsivaizduokime neribotus ir begalinius hipertekstus. Taip būna internete. Paleidžiamas siužetas ir kiekvienas vartotojas prirašo po gabaliuką, taip ši begalinė gyvatė tęsiasi ir tęsiasi. Gauname tikrą jam session, kuriame pranyksta tradicinė autorystės samprata ir atsiveria naujos plotmės laisvai kūrybai. Kaip knygos „Atviras kūrinys“ autorius, negaliu nesidžiaugti tokia perspektyva. Tačiau esama skirtumo tarp galimybės tęsti tekstą ir jau sukurto teksto egzistavimo. Šiuolaikinė kultūra skirtingai vertina Bethoveno įrašą ir mūsų akivaizdoje Naujajame Orleane vykstantį jam session.

Veikiausiai mes judame link laisvesnės visuomenės, kurioje laisva kūryba egzistuos šalia teksto interpretacijos. Tačiau nedera tvirtinti, jog viena pakeitė kitą. Tebūnie ir viena, ir kita.

Žiūrėti televizorių ir vaikščioti į kiną – skirtingi dalykai. Hipertekstinis aparatas, leisiantis mums išrasti naujus tekstus, neturi nieko bendra su mūsų gebėjimu interpretuoti jau esančius.

Pasitaiko manančių, kad online kuriami tekstai griauna autorinę teksto sampratą. Pabaigai leiskite man pasakyti štai ką.

Noriu užbaigti panegirika tam baigtiniam ir ribotam pasauliui, kurį mums atveria knygos. Jūs skaitote „Karą ir taiką“ ir svajojate tik apie vieną: kad Nataša atstumtų tą kvailį Anatolijų ir ištekėtų už kunigaikščio Andrejaus, ir kad jis nemirtų, ir kad jie gyventų ilgai ir laimingai. Perrašinėkite šią istoriją kompiuteryje kiek tik norite. Kurkite begalinę daugybę savų „Karų ir taikų“. Tegul Pjeras Bezuchovas nužudo Napoleoną arba tegul Napoleonas nugali Kutuzovą. Tačiau šioje knygoje mums nėra kas veikti. Deja, mums teks priimti Locke‘o dėsnį: pripažinti likimo nepermaldaujamumą.

Hipertekstinis romanas teikia mums laisvę ir kūrybą, ir tikėkimės, kad šios kūrybos pamokos užims deramą vietą ateities mokykloje. Tačiau jau parašytas romanas „Karas ir taika“ veda mus ne į begalines laisvės galimybes, o rūstaus neišvengiamumo dėsnio link. Norėdami būti laisvi, turime išmokti gyvenimo ir mirties pamoką, ir tik knygos geba mums šį žinojimą perduoti.

Reklama

20 Responses to Umberto Eco “Nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas“

  1. andyben parašė:

    Dievaži, Ugniau, galėjai sutraukti, apibendrinti. Negi nori, kad akis išvarvinčiau skaitydamas? 🙂

  2. Arvydas N parašė:

    norejau paklaust Ugne atrodo sakei kad piesimu uzsiiminejai ir pn. gal galima butu pamatyt tavo darbus, man idomu 🙂

  3. andyben parašė:

    Taip. Ugnė yra, kaip supratau, buvusi dailės mokytoja. Praeitame susibėgime ji jau demonstravo keletą savo darbų, na tik tie darbai buvo žiūrimi, ne čiupinėjami, tačiau ir kompiuterio ekrane gražiai atrodė 🙂 .

  4. Arvydas N parašė:

    na matai ne visi i praeita susitikima galejo ateit 🙂

  5. neetia parašė:

    ohoho 😀 nepykit, niekaip negalėjau nieko iškirpt, sąžinė neleido teksto darkyt.. gi nebūtina skaityt visko, kam akis skauda 😀
    Ne, aš ne dailės mokytoja, man dar toli toli iki to 😉
    Kad jau taip užsimanėt, tai ryt pabandysiu nuskanuot porą darbų, tik va neaišku kur juos įkelt.. :]

  6. Arvydas N parašė:

    nuskanuok suspausk ir ikelk i koki http://rapidshare.com/

  7. neetia parašė:

    dar reikia išrinkt ką siųst 😀 na, dėkui, ryt pabandysiu įdėt ką nors 🙂 būtų smagu pamatyt ir kitų darbus 😉

  8. Aurimas parašė:

    Įkelti galima kad ir pas mus į blogo postą. Tik patartina labai didelių failų nedaryt. Kam neaišku kaip tai padaryt, pasižiūrėsim per kitus susitikimus.

  9. andyben parašė:

    To neetia.

    Jokio parinkimo, atrinkimo. Man gal norisi išvysti ir nelabai nusisekusius darbus, vat kodėl jie nėra tokie, gal dar galima juose ką pripiešti 🙂 Ir apskritai, manau kad nėra nevykusių darbų, yra tik permažai fantazijos 😀 O man taip pat būtų smagu pamatyti kitų darbus, taip kad mielieji parodykit, traukit iš kampų ir pakampių ką turite 🙂
    Nesi dailės mokytoja? Na nesi, tai būsi, nuo šiol 😀

  10. Arvydas N parašė:

    To andyben
    siaip as ir noreciau visus jos darbus ir net sketchus pamatyt, bet jei nenori rodyt tai neverciam 🙂

  11. neetia parašė:

    Tai kad tų darbų pas mane nuo 5klasės, tai gal nepradėsiu čia visko kelt 😀 kažkokį spaudimą jaučiu iš jūsų pusės 😀 baisu dabar negražių pridėt… 😀

  12. Aurimas parašė:

    Pasiūliau Ugnei pakoreguoti pora dalykų poste ir laukiau jos atsakymo, nes esu baisiai mandagus 🙂 . Bet kadangi nesulaukiau, tai visuomenės labui pataisiau pats – pagrindinį teksta padariau ne italic. tai viena iš svarbių taisyklių internetinėje tipografijoje – paverstas tekstas ekrane skaitosi žymiai blogiau, todėl jį reikia naudoti saikingai. Taip pat pagrindiniame puslapyje palikau tik posto pradžią – tai irgi rekomenduotina daryti, jei nenorime kad puslapis būtų kilometro ilgio.

  13. Aurimas parašė:

    O tekstas iš tiesų labai vertingas ir įdomus.

  14. andyben parašė:

    To Arvydas N.
    Na o aš dar ir ją pačią norėčiau pamatyti :D, bet pradėkim nuo pradžių. Mes nieko neversim, tiesą sakai.

    To neetia.
    Ot, toji neetia, neklauso, ką vadas sako 😀 . Ugne, mes laiko turim, prašom neišsisukinėti 😛 ir mes tikrai nespausim jokio sūrio, tad gali nesibaiminti 🙂 Man ir kleckas (oj koks lietuviškas žodis) ant balto lapo gražiai gali atrodyti, negi ten baisiau? :D. Tu parodysi pirma savo darbelius, tuomet Arvydas N pademonstruos ir t.t. Kodėl ne Arvydas pirmas? Čia vėl galioja nerašyta taisyklė- mergaitėms pirmenybė 🙂

  15. neetia parašė:

    to Aurimas
    Oi, atsiprašau labai, dar nelabai čia gaudausi, kaip musė į barščius papuolusi, nei asmeninių žinučių nerandu, nei įkėlinėt ką.. pirmą kartą su blog’u susiduriu..Bet kaip sakoma, iš klaidų mokomės 🙂

    to andyben

    Negi nematei? 😀 vat dabar pradėjau darbus traukt iš pakampių ir supratau, kad geriausieji yra A3 formato, tai su skanavimu nelabai kas gausis…telefonu fotkint ir kelt kaip .jpg kaži ar verta.. 😛

    P.S. pas mus grupėje ir daugiau mergaičių yra ;]

  16. andyben parašė:

    Musė barščiuose 😀 oj, net pilvą suėmė 😀 Man tai pat, čia pirmas kartas, nesinaudojau blog’ais, bet rodos visai ir ne blogai.
    Na pas mane atmintis tai laikinoji, ant viršaus ką užrašau ir viskas. Tai vat, nemačiau 😛
    Štai kur bėda, kaip A3 sukišti į A4 skenerį 🙂 skanuoti dalimis, o paskui meistriškai sulipdyti 🙂 Tai vat ir vėl išsisukinėjimai 🙂 Gerai, tuomet ir aš nerodysiu, nors pats nepiešiu, bet vis vien nerodysiu 🙂
    Taip, yra ir kitų mergaičių, pastebėjau 😀
    Tai vat, geros diskusijos apie Umberto Eco 🙂

  17. neetia parašė:

    Na, kaip matau atskiros rubrikos darbams kaip ir nėra..

  18. Aurimas parašė:

    Bus 🙂

  19. Aurimas parašė:

    Dėmesio, jau yra skyrius darbams !

    Dėl A3 skenavimo – kaip tik buvo pokalbis su valdžia apie tai – gali būti kad toks skeneris bus nupirktas neužilgo. Taip pat gali būti kad jis pateks į Fotostudiją, o mes gausim iš jų A4 skenerį. Nes jie jau seniai egzistuoja ir atitinkamai labiau nusipelnę tėvynei šiuo momentu. Bet kuriuo atveju mes irgi galėtume naudotis ta technika. Analogiškai ir su spausdintuvu – galvojama pirkti abiems studijoms vieną bendrą ir jungt per tinklą kad visi galėtume naudotis.

    Dėl plepėjimo Umberto Eco publikacijoje gal iš ties nėra labai etiška šios iškilios figūros atžvilgiu. Taigi ateity gal bandom visai laisvus pokalbius dėti atskirai į offtopic, arba susikursim dar kažkokių kategorijų.

    tiek minčių
    P.S. Didelius darbus taip pat dar galima bandyt ne skenuot, o fotografuot.

  20. Johne587 parašė:

    Good writeup, I am normal visitor of one’s site, maintain up the excellent operate, and It’s going to be a regular visitor for a long time. dcegecfdbfkc

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: