Kėdė mene

Kėdė – būtinas ir įprastas daiktas šiuolaikiniam Vakarų žmogui.  Turbūt kiekvienas rimtas daiktinio dizaino atstovas svajoja sukurti savo originalią kėdę – tai lyg garbės reikalas ir kartu iššūkis dėl pačio objekto elementarumo, ergonominių reikalavimų ir daugybės puikių, jau sukurtų, analogų.

Tačiau šiuo atveju mūsų tema – ne kėdė kaip dizaino kūrinys, bet kaip objektas, simbolis naudojamas meno darbuose. Iki moderniųjų laikų turbūt niekam į galvą nebūtų atėję vaizduoti kėdės kaip pagrindinio kūrinio personažo ir objekto. Tai galėjo būti tik anturažo, interjero detalė, arba figūrinio portreto aplinkos dalis.

Natiurmortas (nature morte, still life) kaip žanras ima populiarėti 17 a. Italijos ir ypač Nyderlandų tapyboje. Čia, dėl protestantiškų nuostatų, religinių paveikslų kūrimas buvo apribotas, todėl imama vaizduoti įvairius daiktus, gėles, vaisius ir kt. kaip simbolius su religine, etine ir pan. potekstėmis. Sakykim kaukolė ir smėlio laikrodis turėjo aiškią nuorodą į laiką, materialaus pasaulio laikinumą ir t.t.  Maistas galėjo reikšti kūniškus malonumus, gėlės – įvairi religinė simbolika. Toks simbolinis vaizdavimas taip pat aktualus ir 19 a. simbolizmo srovėje.

19 a. antroje pusėje ima formuotis modernizmo srovės, pradedant nuo impresionizmo. Impresionistai stengėsi perteikti gamtos, aplinkinio pasaulio grožį, šviesos-šešėlių ir spalvų žaismą ir pan. – taigi labiau akcentuojama estetika, nei filosofinės ir simbolinės prasmės. Ši situacija pasikeičia su postimpresionizmu, kai menininkai ima atsirinkti iš aplinkos jiems rūpimas detales, jas performuoti, sintezuoti ir perteikti per savo jausmų ir minčių prizmę. Štai vienas žymiausių postimpresionistų – Vincentas Van Goghas – galbūt pirmas pavaizduoja kėdę kaip pagrindinį darbo akcentą ir “personažą”. Žinoma čia kėdė nėra tik bedvasis daiktas – tai nuoroda į konkretaus žmogaus aplinką, kuri kartu atspindi tiek jo buitį, tiek būtį. Van Goghas nutapo tiek savo kėdę su pypke, kaip savo asmeniniės meditacijos, apmąstymų vietą, tiek savo draugo Gogeno (Paul Gauguin) kėdę, kuri vėlgi yra tam tikra nuoroda į konkretų žmogų ir jo pasaulį. Taigi kėdė šiuose paveiksluose turi aiškų humaniškąjį vektorių. Panašiai galėtume paskyti ir apie dailininko nutapytus batus.

van-gogh-chair_180 van_gogh_1888_gauguins_chair_185

Vėliau, 20 a.  kėdė kaip objektas pasirodo įvairių menininkų darbuose.  Belgų dailininkas Rene Magritte kėdę pavaizduoja kaip siurrealistinį objektą – gigantišką akmeninį dolmeną, ant kurio savo ruožtu “sėdi” paties dailininko kėdė.

magritte-chair

Vėliau ratas apsisuka – kitas dailininkas Roberto Matta sukuria kėdę “Magritta”, dedikuotą Magrittui. Ji sudaryta iš obuolio ir katiliuko motyvų – simbolių, gerai pažįstamų iš Magritto kūrybos.

magritta

Taip trinama riba tarp meno ir dizaino. Kiti žymūs menininkai taip pat yra sukūrę įvairių dizaino objektų, pvz. Salvador Dali kėdė “Leda Chair”, kiti baldai ir buitiniai daiktai, kaip Mae West lūpų formos sofutė, telefonas su omaro formos rageliu ir kt.

dali_ledachair

dali_maewest

Po II Pasaulinio karo prasideda postmoderniojo meno era, svarbią vietą užima konceptualusis menas.  Įvairios meno doktrinos, tradicijos išplėtojamos iki kraštutinumų, arba apskritai, paneigiamos. Viena žymesnių pokario meno figūrų – amerikiečių pop meno atstovas Andy Warhol. Jisai vysto serializmo, pasikartojančių šabloninių vaizdų estetiką – vienas iš tokių darbų yra elektros kėdžių atvaizdų serija.

warhol13d

warhol_electric_chair

Daug įdomių kėdės motyvo panaudojimo šiuolaikiniame mene pateikia industriniam dizainui skirtas interneto resursas designboom.com . Atkreiptinas dėmesys, jog šiame puslapyje publikuojama Dennis Oppenheim skulptūra yra ne kur kitur, o Lietuvoje, Europos centro skulptūrų parke.

Kėdė egzistuoja ir šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbuose. Štai Raimondos Kasparavičienės (Jatkevičiūtės) nutapyta kėdė (2007) yra nuoroda į autistų kalbos žodį “kėdė”, kuris reiškia “noriu būti čia”. Jūratės Pikčilingytės instaliacija “Eiti-grįžti” (2006) nukreipta į gilesnį filosofinį lygmenį.

Kėdės simbolis sutinkamas ne tik vaizduojamuosiuose menuose. Čia galima prisiminti absurdo teatro dramaturgo Eugene Ionesco pjesę “Kėdės”. Kėdės simbolinių prasmių spektras prasiplečia imant įvairias kėdės – sėdimojo įrenginio – atmainas: krėslas, fotelis, taburetė, baro kėdė, ofiso kėdė, sostas, supamoji kėdė, elektros kėdė ir t.t.

Daugiau informacijos šia tema:

Supamoji kėdė mene (designboom.com)

Chair Blog – Chair Painting

Chair Blog

Chair Series (9 moons ago)

The Chair Poster by Dragearts

[ Aurimas ]

Reklama

2 Responses to Kėdė mene

  1. Vilius parašė:

    Man vistiek kazkakip asmeniskai nebutu sove i galva savo darbe vaizduot kede:) bet laikaus nuomones kad reikia moket is visko ispaust bent jau kazka..tai dar idomiau daryt tai ko normaliai nedarytum:) suteikia kazkoki issuki:)

  2. aurimas parašė:

    Taigi… Į įprastus daiktus sunku pasižiūrėti iš kito kampo, mes jų jau beveik nepastebime. Mus stebina skraidančios lėkštės, betmenai, ufonautai, bet iš tiesų kiekvieno gyvenime kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka kėdė, langas, pieštukas, arbatos puodelis ir t.t. Juolab kad šie daiktai turi šimtmečių istorijas ir gali daug ką papaskoti arba pasufleruoti kažkokių idėjų. Daiktinio dizaino atstovai tuo realiai ir užsiima – jie turi ir netgi privalo iš naujo atrasti dviratį, kėdę, pačiūžas, akinius ir visa kita. Na o grafikams yra dar didesnė laisvė – jie gali bemaž neribotai interpretuoti ką nori ir kaip nori. Na žinoma kol neįsikiša užsakovas 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: